Kai 2004 metais Lietuva buvo priimta į ES įvyko pirma mūsų kelionė į vakarų pusę. Turėjome tris laisvas dienas ir nusprendėme palėkti link Krokuvos. Mūsų ekipažą sudarė šio straipsnio autorius Vidmantas, žmona Daiva, mudvieju atžala Vidmantė ir Daivos brolis Vytautas. Transporto priemonė 1993 metų gimimo Opel Astra.
Kadangi tai buvo pirmas bandymas, todėl dorai ir nežinojome kaip reikėtų ruoštis ir ką pasiimti į kelionę, net aiškaus plano, kur nakvosime nebuvo, bet kadangi planavome važinėtis tik tris dienas, tai per daug nesukome galvos, jei ką nors ir pamiršime. Taigi įsimetėme maisto, miegmaišius su palapine (planavome nakvoti kempinguose, nors tiksliomis jų koordinatėmis taip ir nepasirūpinome), nepamiršome netgi dujinio primuso bei Lenkijos žemėlapio.
Dabar jau gerai nebepamenu kelintą valandą mes pajudėjome, bet žinau, kad buvo penktadienis ir iš ryto kai kas dar ėjo į darbą. Vos nepamiršau paminėti, kad startavome iš Panevėžio. Per kokias tris valandas pasiekėme LT - PL pasienį, pastovėjome keliolika minučių eilėje prie kontrolės posto, parodėme savo pasus pasieniečiams ir mes jau Lenkijoje.
Pirmą kartą atvykus į svetimą šalį ,kaip žinia, vistas būna įdomu ir naują. Mus pasitiko kitoks peizažas, neįprasti kelio ženklai ir gausybė reklaminių skydų pakelėse. Važiavome visiems gerai žinomu maršrutu per Augustovą ir Lomžą link Varšuvos. Tais metais tas kelias būvo gerokai prastesnės būklės nei dabar, gal kokius keturis kartus ,jei ne daugiau, teko pastoviniuoti prie šviesoforų dėl kelio remonto darbų.
Varšuvą pasiekėme gal kokią penktą valandą vakaro. Kadangi čia užsibūti neketinome dėl laiko stokos, nusprendėme tik kažkur užkąsti ir iškoti kelio į Krokuvą. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Kažkokioje ale picerijoje suvalgėme kažką panašus į picą, pasižvalgėme į dangoraižius, nes Lietuvoje tokių aukštų namų dar nebuvom matę, ir patraukėme ieškoti kelio link kelionės tikslo.
Kaip taisyklė, ne vienas keliautojas, kelio link Krokuvos iš pirmo karto nerasdavo. Neįšimtis ir mes. Kažkuriuo metu dingo nuorodos, o gal tiesiog pražiopsojome posūkį, ko pasekoje atsidūrėme nežinia kur. Teko traukti žemėlapį ir bandyti nustatyti dislokacijos vietą. Šiaip ne taip susiorientavę galu gale patekomome į Krokuvos trasą, bei baisingą kamštį, nes, kaip vėliau paaiškėjo, priekyje buvo įvykusi avarija. Kai išsikapstėme iš spūsties jau ir temti pradėjo, todėl pradėjome dairytis nuorodų į kempingą, bet taip ir nieko neradome. Dar bandėme užsukti į keletą pakelės motelių, tačiau taip pat nesėkmingai; arba vietų nėra, arba per brangu mums pasirodė. Todėl buvo priimtas sprendimas niekur nebesiblaškyti ir važiuoti iki galo, tai yra iki Krokuvos.
Krokuvą pasiekėme gerokai po vidurnakčio. Kempingą radome ne iš karto, bet šiuo atveju labai pasisekė. Jau beveik praradome viltį, kai netikėtai automobilio žibintai išplėšė iš tamsos išganingąjį ženklą su nuorodą į kempingą. Pasisekė mums ir antrą kartą, kai mus į tą kempingą įleido antrą valandą nakties. Taip pirmos dienos nuotykiai ir baigėsi.
Antrą dieną pradėjome nuo apžvalginės ekskursijos po Krokuvos senamiestį. Pasistatę automobilį netoli centro, patraukėme į žvalgybą pėstute. Iš anksto žinojome įžymias miesto vietas, tai ir patraukėme jų ieškoti.
Pagrindinė turistų susibūrimų ir miestiečių susitikimų vieta – Rynek Glowny, arba Turgaus aikštė. Teigiama, jog ši miesto aikštė yra didžiausia Europoje. Turgaus aikštėje yra Rotušės bokštas, Šv. Adalberto bažnyčia, paminklas Adomui Mickevičiui, Marijos bažnyčia.
Taip pat turgaus aikštėje yra labai daug balandžių, sako panašiai kaip Venecijoje.
Turgaus aikštės vidury viduramžiais iškilęs pastatas – Sukiennice, arba Turgaus halė. Nuo XIII amžiaus šioje vietoje veikdavo dengtas turgus. Tiesa, dabartinis arkadomis išdabintas pastatas iškilo XIX a. pabaigoje. Halėje parduodami įvairiausi suvenyrai, o viršutiniame aukšte įrengta lenkų dailės galerija.
Turgaus aikštėje esanti bažnyčia su dviem skirtingais gotikiniais bokštais yra vienas iš Krokuvos simbolių. Viename iš bokštų kas valandą pasigirsta trimitavimas – tai Marijos himnas. Melodija visuomet nutrūksta toje pačioje vietoje. 1240 m., kuomet miestą puolė totoriai, trimitininkas pirmasis pastebėjo užpuolikus, tačiau, pasak legendos, jis tapo ir pirmąja priešų auka – buvo pašautas strėle, kadangi trimitavimu bandė įspėti miestiečius apie gresiantį pavojų.
Kitas miesto įžymybes pasilikome kitam kartui ir pasukome link Aušvico (Osvencimo), kuris yra maždaug už 50 km į vakarus. Ten apžiūrėjome Aušvico muziejų, kurio niūri ir sukrečianti ekspozicija supažindina su holokausto mastu bei liudija apie įvykdytą didžiulį nusikaltimą žmonijai. Osvencimo ir Bžežinkos (Birkenau) koncentracijos stovyklose iš viso buvo nužudyta 1,5 mln. žydų ir kitų tautybių žmonių.
Muziejuje užtrukome apie tris valandas ir pasukome link namų. Už kelių kilometrų aptikome antrą stovyklą (Birkenau), kurią taip pat apžiūrėjome.
Po to tiesiu taikymu patraukėme namo. Varšuvą pasiekėme sutemus, bet nakvynės nusprendėme neieškoti, ir važiuoti per naktį. Kažkiek pavažiavus, nuovargis paėmė viršų, ir teko sustoti aikštelėje ir nusnūsti keletą valandų.
P.S. Kadangi neturėjome pakankamai patirties, pirma kelionė buvo prastai suplanuota, nesurinkta pakankamai informacijos apie galimas nakvynės vietas, ir gavosi gerokai prisvilęs blynas. Visi labai pavargome, bet noras keliauti automobiliu neprapuolė, tiesiog buvo padarytos išvados, pasimokinta iš savo klaidų, ir sekančios kelionės buvo planuojamos kruopčiai ir tiksliai.